Italijoje prasidėjus koronaviruso protrūkiui, ekspertai svarsto, kad tik laiko klausimas, kada pirmuosius ligos atvejus fiksuosime Lietuvoje. Jau dabar grįžusieji iš susirgimo židinių gali gauti laikino nedarbingumo pažymėjimą, todėl didesnis susirgimo mastas neabejotinai paveiktų ir šalies įmonių darbo procesus.

Teisininkai sako, kad tiek darbuotojai, tiek darbdaviai galimoms situacijoms turi ruoštis iš anksto: nors teisiniame reguliavime esama spragų, ypač svarbi aiški darbdavio komunikacija.

Sveikatos priežiūros specialistai teigia, kad grįžusieji iš kelionių koronaviruso židiniuose, pavyzdžiui, Kinijos ar Italijos, inkubaciniu laikotarpiu turėtų liktų namuose, o pajutę ligos simptomus, nedelsdami kreiptis į gydytoją. Nors darbdaviai turėtų sudaryti galimybę dirbti nuotoliniu būdu, darbdavys ne visada gali to reikalauti iš paties darbuotojo.

Šalims susitarus dėl darbo nuotoliniu būdu, būtina nustatyti ir jo organizavimo taisykles: darbdavys ir darbuotojas turėtų sutarti, kiek laiko po kelionės bus dirbama iš namų, koks bus darbo grafikas – ar jis sutaps su biuro darbo valandomis, ar darbuotojui paliekama laisvė laiką tvarkyti savo nuožiūra.

Taip pat svarbu sutarti dėl pasiekiamumo ryšio priemonėmis, darbo priemonių naudojimo, saugos bei sveikatos reikalavimų laikymosi ir kitų aspektų.

Jei darbuotojui pasireikštų ligos simptomai (net jei jis nemano, jog tai koronavirusas), šis privalo informuoti darbdavį, kreiptis į gydytoją ir gauti laikino nedarbingumo pažymėjimą.

Darbdavio galimybės nurodyti neiti į darbą – ribotos

Sprendžiant nuotolinio darbo klausimus, gali iškilti situacijų, kurių nereglamentuoja Lietuvos teisės aktai.

Gali nutikti, kad darbdavys nepageidauja biure tam tikruose regionuose neseniai apsilankiusių darbuotojų, o pastarieji neturi nedarbingumo pažymėjimo ir nesutinka dirbti nuotoliniu būdu.

Tokiu atveju, siekdamas užtikrinti jo kolegų saugą ir sveikatą, darbdavys turėtų galėti vienašališkai nušalinti darbuotoją nuo darbo, tačiau įstatymai tokios galimybės nenumato.

Vis dėlto jei darbuotojui neišduotas laikino nedarbingumo pažymėjimas, darbdavys vis tiek būtų įpareigotas jam mokėti įprastą darbo užmokestį.

Ne išeitis ir neapmokamos atostogos. Jos visuomet turėtų būti imamos tik darbuotojo iniciatyva ir jo reikmėms, o darbdavys negali spausti darbuotojo jomis pasinaudoti. Inkubaciniu ligos laikotarpiu patariama gauti laikino nedarbingumo pažymėjimą.

Jei liga šalyje imtų sparčiai plisti, ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų protrūkio ar epidemijos atveju, specialia įstatymų nustatyta tvarka galėtų būti paskelbtas karantinas.

Šiose vietovėse nuo darbo nušalintiems darbuotojams ligos išmoką mokėtų Sodra.

Kad susirgimas neplistų darbovietėje, darbdavys turi raginti darbuotojus vos pajutus ligos simptomus kreiptis į gydytoją, gauti laikino nedarbingumo pažymėjimą ir gydytis pagal specialistų rekomendacijas, net jei darbuotojai ir nemano sergantys koronavirusu.

Eidami į darbą susirgę darbuotojai ne tik blogina savo būklę, bet ir gali užkrėsti kolegas. Kad taip neįvyktų, darbdavys įprastais bendrovėje naudojamais kanalais (el. paštu, intranetu, skelbimų lentoje, programėlėse ir kitais) turėtų aiškiai komunikuoti, jog sergantys darbuotojai skatinami neiti į darbą. Vos pajutę gripo ar net peršalimo simptomus, jie turėtų klausyti gydytojų rekomendacijų.

Siūlo vengti komandiruočių

Koronaviruso plitimo riziką didina ir darbuotojų komandiruotės. Atsižvelgdamas į valstybės institucijų rekomendacijas, tam tikromis aplinkybėmis darbuotojas gali atsisakyti į jas vykti.

Kai kurių grupių darbuotojai, pavyzdžiui, besilaukiančios darbuotojos, gali atsisakyti vykti į komandiruotę dėl bet kokios priežasties.

Kiti nevykti gali tik kai darbo aplinka ar komandiruotės vieta yra kenksminga.

Tai vertinama pagal valstybės institucijų skelbiamą informaciją – pavyzdžiui, į Kiniją šiandien vykti nerekomenduojama, o Italijoje patariama tik imtis papildomų apsaugos priemonių.

Atsisakymas vykti į Kiniją šiandien būtų teisėtas, o dėl Italijos darbuotojui kiltų keblumų. Potencialiai atsisakymas galėtų būti laikomas darbo pareigų pažeidimu.

Vis dėlto iki šiol tvyro nežinia, kaip koronavirusas plis toliau, ir gali būti sudėtinga taikyti drausminę atsakomybę ar reikalauti atlyginti darbdavio nuostolius už kelionės bilietus, viešbučius ar kitas išlaidas.

Verslas turi įvertinti, ar pasaulyje augant viruso grėsmei komandiruotės iš tiesų būtinos. Galbūt jų tikslus galima pasiekti ir naudojantis ryšio priemonėmis.

Teisiniame reguliavime iki šiol išlieka daug neaiškumų, todėl iškilus koronaviruso grėsmei, gali prireikti interpretuoti teisės aktus pagal situaciją.

Dėl ko būtina sutarti organizuojant darbą iš namų?

● Kiek laiko darbuotojas dirbs iš namų po grįžimo iš kelionės?

● Koks bus darbo laikas – toks pat kaip biure ar darbuotojas darbo valandas nusistatys pats?

● Kada darbuotojas turi būti pasiekiamas kolegoms įvairiomis ryšio priemonėmis (el. paštu, telefonu, mobiliosiomis programėlėmis)?

● Ar darbo priemones, tokias kaip kompiuteris, suteiks darbdavys, ar darbuotojas naudos savas? Kaip darbdavys kompensuos už pastarųjų naudojimą?

● Darbdavys turi priminti darbuotojui laikytis saugos bei sveikatos reikalavimų, nekelti pavojaus sau bei aplinkiniams.

● Susirgęs darbuotojas turi nedelsiant informuoti darbdavį, kreiptis į gydytoją, gauti laikino nedarbingumo pažymėjimą ir laikytis gydytojo rekomendacijų.

Komentare pateikiama asmeninė autorės nuomonė.

www.lrt.lt inf.