Linkėdami gerų, prasmingų ir laimingų 2015 metų, kviečiame pasukti galvą, t. y. įminti mįslę-detektyvą.

1 mįslė. PASLAPTINGA ŽMOGŽUDYSTĖ

Kaip kapitonas Maklinas sužinojo, kad žmogžudys buvo Saros Taker anūkas?

Vėlyvą vakarą detektyvas kapitonas Bertas Maklinas ir jo padėjėjas detektyvas Džonas Bleikas sustojo prie vieno iš Srauniojo upelio kvartalo namų.

– Karšta buvo dienelė, – tarė Bleikas, kai jiedu su Maklinu išlipo iš mašinos ir nuėjo prie namo.

– Gal ir tau ištirps koks svaras, kitas, – sukikeno Maklinas.

Paskutinio aukšto bute jie pasuko prie balkono, kuriame stovėjo grupelė Deido apygardos šerifų pavaduotojų.

– Kas nors įdomaus? – paklausė Maklinas ir pasilenkė prie fotelio, kuriame buvo sudribęs Saros Taker lavonas.

– Nemanau, panašu, kad tai nelaimingas atsitikimas. Gėlių vazonas ir ta šlapia lenta užkrito ant jos nuo stogo, – tarė tardytojas Alenas Bernas. – Tai atsitiko prieš kokias penkias valandas.

– Ar kas nors ką nors matė? – paklausė Bleikas.

– Nežinau. Kaimynas ir anūkas yra namuose, – atsakė Bernas. – Reikia pradėti nuo jų.

Maklinas ėmė klausinėti kaimyno Ralfo Meisono:

–  Ar negirdėjote ko neįprasto, pone Meisonai?

– Praėjusią naktį girdėjau, kaip Saros Taker anūkas Gregas kažką rėkavo dėl pinigų ir dėl to, kad jis išbrauktas iš testamento. O šį rytą, kai grįžau iš pasivaikščiojimo, mačiau, kaip jis tempė į viršų kažką sunkaus. Žinote, tai baisus dalykas. Sara kiekvieną dieną sėdėdavo balkone ir skaitydavo. Ji musės nebūtų nuskriaudusi. Manau, kad čia Gregas prikišęs nagus. Jis gobšus vaikis.

Kai Maklinas surado anūką, paklausė jo:

– Judu su Sara susikivirčijote praėjusį vakarą, taip?

– Ralfas jums tai pasakė? Jis bet ką papasakotų, kad tik atsikratytų manimi. Jis jums turbūt nesakė, kad pastaruoju metu vaidino kavalierių. Jis norėjo jos pinigų, štai kodėl mes kivirčijomės. Tas senas niekšelis turbūt numetė tą vazoną, kad ji išsigąstų ir persikeltų pas jį gyventi. Gal ir neketino jos žudyti.

Pasisukęs į Bleiką Maklinas sušnibždėjo:

– Manyčiau, kad reikia užlipti ant stogo.

Ant stogo Maklinas pastebėjo balutę virš Saros balkono. Pasilenkęs per kraštą jis šūktelėjo Bleikui:

– Paimkite nuo lentos ir vazono pirštų atspaudus ir nieko neišleiskite. Man dar kai ko reikia paklausti.

Maklinas pasivedėjo Ralfą į šalį.

– Ar Gregas jums nepasirodė keistas, kai pamatėte jį ryte?

– Šiek tiek, – pasakė Ralfas. – Jo kelnės buvo šlapios.

Maklinas atsisuko į Gregą.

– Kur buvote šiandien priešpiet?

– Darbe. Aš net nebuvau priešpiečių, galite ko norite pasiklausti, – greitai atsakė Gregas.

– Kur dirbate? – toliau tardė Maklinas.

– Frenko žuvų įmonėje. Aš pakuoju žuvis ledu prieš pakraudamas jas į laivą. Taip užsidirbu pragyvenimui ir man nieko netrūksta, – nusijuokęs tarė Gregas.

– Žmogžudystė – ne itin juokingas dalykas, – pasakė Maklinas. – Bleikai, suimk jį!

Kai antrankiai surakino Grego rankas, jis suklykė:

– Jūs negalite man šito „prisegti“. Aš buvau darbe, kai tas puodas nukrito.

Nekreipdamas dėmesio į Grego protestą, Maklinas pareiškė:

– Galbūt, bet tau nepavyko nuslėpti įkalčių.

Teismas pripažino Gregą kaltu. Žmogžudystės motyvas – jo pirštų atspaudai ir Maklino paaiškinimas, kaip buvo įvykdyta žmogžudystė, ir buvo pagrindas įkišti jį už grotų iki gyvos galvos.

ATSAKYMAS

Kapitonas Maklinas suprato, kad Gregas didžiulį ledo gabalą panaudojo kaip atsvarą gėlių vazonui, padėtam ant lentos. Po kelių valandų, kai Gregas jau buvo darbe, ledas ištirpo saulėje ir gėlių vazonas nukrito mielajai senelei ant galvos!