Lietuvoje

Lietuvoje > Naujienų archyvas > Kas stebina palyginus minimalią algą Lietuvoje ir kitose ES šalyse

Spausdinti

Kas stebina palyginus minimalią algą Lietuvoje ir kitose ES šalyse

2023 07 28

Lietuvoje minimumas paprastai nustatomas vieną kartą per metus ir pradedamas taikyti nuo metų pradžios. Kitose valstybėse jis nustatomas kiek kitaip, be to, dalyje valstybių jis įtvirtinamas darbdavių ir profsąjungų derybose, o ne bendru teisės aktu.

„Remiantis 2023 m. liepos 1 d. duomenimis, 22-ose iš 27-ių Europos Sąjungos valstybių narių yra nustatytas šalies minimalusis darbo užmokestis“, – trečiadienį socialinio tinklo paskyroje pastebi Valstybės duomenų agentūra.

Didžiausias šalies minimalusis darbo užmokestis yra Liuksemburge (2508 eurai per mėnesį neatskaičius mokesčių), o mažiausias – Bulgarijoje (399 eurai).

„O kaip Lietuvoje? Mes esame užėmę tvirtas pozicijas šios diagramos viduryje“, – remdamasi „Eurostat“ informacija konstatuoja agentūra.

Ko neparodo popierinė alga

Vis dėlto šie duomenys kiek iškreipia tikrąjį vaizdą. Nereikia pamiršti, kad 2019 m. pradžioje visi Lietuvos darbuotojų „popieriniai“ atlyginimai buvo padauginti iš 1,289 į juos „perkeliant“ darbdavių mokėtas „Sodros“ įmokas.

Jeigu dabar Lietuvos atlyginimai būtų skaičiuojami pagal seną tvarką (ji tokia galioja daugelyje šalių), tai minimali alga būtų 651 euras.

Pagal jos dabartinį dydį būtume penkti nuo galo ir, be Bulgarijos, dar lenktume tik Rumuniją (604 eurai), Latviją (620 eurų) ir Vengriją (624 eurai). Tuo metu nuo Estijos (725 eurai) ar Lenkijos (811 eurų) gerokai atsiliktume.

Minimali mėnesinė alga Europos šalyse 2023 m.(Eur/mėn.)

Darbo kodeksas numato, kad Lietuvoje minimalią algą galima mokėti tik už nekvalifikuotą darbą.

Diskusijose dėl minimalios algos darbdavių atstovai dažniausiai pasisako prieš spartesnį jos didinimą. Jie argumentuoja, kad daugiau kelti jų nėra kaip, mat Lietuvos darbuotojų našumas ar produktyvumas neva per mažas. Esą per tą patį laiką jie sukuria mažiau prekių ir paslaugų, nei kitų šalių darbuotojai.

Vis dėlto Lietuvos profesinės sąjungos atkerta, kad lietuvių produktyvumas mažesnis, nes dėl mažų algų šalyje darbdaviams neapsimoka investuoti į jo kėlimą. Pavyzdžiui, duobę ekskavatorius iškasa greičiau nei darbuotojas savo rankomis. Bet verslui neverta investuoti į įrangą, kai rankų darbas toks pigus.

Kainos Lietuvoje – europinės

Vis dėlto žmonių pajamos yra tik viena monetos pusė. Kita – tai prekių ir paslaugų kainos, kurias moka gyventojai.

Tos pačios „Eurostat“ duomenimis, maisto ir nealkoholinių gėrimų kainų lygis Lietuvoje jau praėjusiais metais sudarė 99 proc. kainų visoje ES vidurkio.

Tuo metu, pavyzdžiui, Lenkijoje maisto kainos buvo kur kas mažesnės ir siekė kiek daugiau nei 73 proc. ES vidurkio. Alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių kainos mūsų šalyje siekia 94 proc. ES vidurkio, o Lenkijoje – 72,5 proc.

Šiemet Lietuvoje maisto produktai toliau gana sparčiai brango. Todėl tikėtina, kad jie jau brangesni nei ES. Lenkijoje kainos ir taip gerokai mažesnės nei pas mus, tačiau kaimyninės šalies prekybininkai nevengia taikyti ir papildomas nuolaidas.

Praėjusiais metais 8,3 proc. visų ES gyventojų negalėjo sau leisti kas antrą dieną valgyti mėsos, žuvies ar lygiaverčio vegetariško patiekalo. Tarp ES gyventojų, kurie patiria skurdo riziką, dalis negalinčių įsigyti tinkamo maisto pernai siekė 19,7 proc.

Didžiausia skurdo rizikos grupės asmenų, negalinčių sau leisti tinkamai pavalgyti, dalis užfiksuota Bulgarijoje (44,6 proc.), Rumunijoje (43,0 proc.) ir Slovakijoje (40,5 proc.). Mažiausiai tokių gyventojų buvo Airijoje (5,0 proc.), Liuksemburge (5,1 proc.) ir Kipre (5,6 proc.).

Pernai iš visų Lietuvos gyventojų 10,4 proc. negalėjo sau leisti kas antrą dieną valgyti mėsos, žuvies ar lygiaverčio vegetariško patiekalo. Tarp patiriančių skurdo riziką tokių gyventojų dalis siekė net 26,1 proc.

tv3.lt inf.

> Atgal