Kainų tendencijos pastaruoju metu – viešojoje erdvėje ypač populiari tema. Augantis infliacijos tempas kelia nerimą vartotojams ir kviečia tiek politikus, tiek ekspertus karštesnei diskusijai.

Nenuostabu, ant kortos stovi daug: įsibėgėjanti infliacija dar labiau klibina ir taip aptrupėjusius gyventojų gerovės pamatus šalyje ir prisideda prie paskatų „balsuoti kojomis“.

Nemažiau neramina verslo konkurencingumo tvarumas tarptautinėje arenoje ilgesnio laikotarpio perspektyvoje.

Teoriškai, santūri infliacija (2-3 proc. ribose, priklausomai nuo ūkio brandos) vertinama teigiamai. Tai ekonomikos plėtros variklis, verčiantis stengtis ir įdarbinti pinigus, o ne laukti rankas sudėjus, kol jų vertė išaugs savaime, kaip neseniai galėjome stebėti defliacijos sąlygomis. Vis tik šiandien Lietuvoje stebimas kainų augimas darosi nebe sveikas.

Liepos mėnesį net 3,9 proc. pasiekusi Lietuvos metinė infliacija sparčiausia Europos Sąjungoje ir, priešingai nei bando įtikinti spekuliacijos viešojoje erdvėje, alkoholio akcizo padidinimas čia niekuo dėtas.

Tą įrodo bazinės infliacijos indeksas, į kurį nėra įtraukiamos energijos, maisto ir alkoholinių gėrimų kainų komponentės, pagal kurį taip pat pirmaujame ES.

Pagrindinis kainas Lietuvoje šokdinantis veiksnys – brangstančios paslaugos. Liepos mėnesį, palyginti su atitinkamu laikotarpiu prieš metus, ši vartojimo kainų krepšelio grupė išaugo 5,5 proc.

Toks neslopstantis paslaugų brangimas puikiai atspindi įtampą darbo rinkoje, nes paslaugos vertėje darbo kaštai sudaro itin reikšmingą dalį.

Atlyginimų-infliacijos spiralė – Lietuvai nėra nauja diagnozė. Toks užburtas ratas, kuomet kainas aukštyn veja kylantys atlyginimai, o juos darbdavius kelti verčia augančiomis kainomis nepatenkinti darbuotojai, stebėtas 2006-2008 m.

Pastaruoju metu Lietuvoje kvalifikuotų darbuotojų medžioklė yra itin intensyvi, o darbo užmokestis stiebiasi kone sparčiausiai ES.

Neslopstantis emigracijos srautas šią darbo rinkos įtampą dar labiau aštrina. Įsiopėjęs kvalifikuotų darbuotojų trūkumas sudaro sąlygas išsireikalauti didesnio atlyginimo. Savo ruožtu, darbdaviai, bijodami prarasti darbuotojus, tačiau stengdamiesi išsaugoti pelno maržas į atlyginimų kėlimą atsako didesnėmis produkcijos ir paslaugų kainomis.

Didžiausia problema ta, kad sustabdyti įsisukusią atlyginimų-infliacijos spiralę yra ypatingai sunku neturint savos pinigų politikos svertų bei vykdant politiniams, o ne ekonominiams ciklams paklūstančią fiskalinę politiką.

Kuo gali visa tai baigtis, galime numanyti vadovaudamiesi nesena patirtimi – 2009 m. nuosmukį Lietuva pasitiko „apsiginklavusi“ dviženkle infliacija ir prarastomis konkurencingumo pakopomis.

Be kaštų infliacijos Lietuvoje kainas aukštyn tempia ir didėjanti paklausa. Gyventojai skundžiasi „žvėriškomis“ kainomis, bet vartojimo apimtys (palyginamosiomis kainomis) ne tik kad nemažėja, bet sparčiai auga.

Pirmąjį šių metų pusmetį mažmeninės prekybos apyvarta, atmetus kainų pokyčio įtaką, buvo maždaug 6 proc. didesnė nei prieš metus.

Tokį augimą lėmė prekyba ne būtiniausiomis, o laisvalaikio, kultūros, informacinių technologijų, būsto įrangos, ar net prabangos prekėmis.

Pirkėjų neatbaido net ir tai, kad pagal Eurostat duomenis avalynės ir drabužių kainos Lietuvoje jau viršija ES vidurkį – mažmeninės prekybos apyvartos šiomis prekėmis per metus išaugo net 6,5 proc. Tuo tarpu pirmojo būtinumo produkcijos, pavyzdžiui, maisto, apyvartos praktiškai neaugo.

Taigi, vienas iš efektyvesnių būdų pažaboti kainų augimą – pagaliau pamiršti toli gražu atsipalaiduoti neleidžiančią mantrą „dirbk, pirk, mirk“ ir mažiau vartoti, teikti pirmenybę kokybei, o ne kiekiui, ieškoti būdų prikelti kokybišką, bet jau patarnavusį daiktą ar drabužį naujam gyvenimui, vietoj naujos prastesnės kokybės masinės gamybos pamainos.

Šis receptas po truputį plinta Vakarų šalyje, mes taip pat būsime priversti netrukus išaugti perteklinio vartojimo vystyklą.

DNB banko inf.

-------------------------------------------' 

Infliacija Baltijos šalyse – daugiau skirtumų ar panašumų?

Komentuoja Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus ekonomistė Ieva Skačkauskaitė