Ne rinkos didumu, ne gyventojų turtingumu ir ne subsidijų dosnumu gali Lietuva pritraukti investuotojų. Minėti dalykai – svarbūs.

Bet žmonių skaičiaus magiškai nepadidinsime, o prie kiauro biudžeto švaistytis subsidijomis būtų nepadoru (nekalbant jau apie žalą konkurencijai).

Gyventojų turtingumą padidinti galima. Tačiau norint turtingiau gyventi reikia daugiau investicijų, o būtent jų mums ir trūksta.

Mūsų laimei, trukdžiai investicijoms kyla iš mūsų pačių. Nėra jokių objektyvių veiksnių ar nenugalimų jėgų, trukdančių pakeisti verslininkų ir dirbančiųjų kūrybą varžančius įstatymus. Ir tai nieko nekainuoja.

Subsidijoms ar patraukliai infrastruktūrai sukurti reikia išteklių, o prastiems teisės aktams ištaisyti ar tiesiog išmesti į šiukšlių dėžę pakanka noro.

Pirma – įsisenėjusi teritorijų planavimo problema. Net ir „Verslo žinios“ yra rašiusios apie investuotojus, kurie neatėjo į vieną Lietuvos miestą, nes tvarkdariai įvertino, kad popieriuje sujungti šešiolika vienas šalia esančių ir nenaudojamų žemės sklypų užtruks pusantrų metų.

Teritorijų planavimo kliūtys yra galvos skausmas net ir pačiai valdžiai. Negalėdama įvykdyti savo pačios susikurtų reikalavimų, valdžia kuria „fast-track“ sistemą ir ją pavadina „valstybei svarbiais projektais“.

Antra – Darbo kodeksas (DK), kuris iš esmės LTSR teisės aktas, papildytas ES politiniu korektiškumu.

DK modernizavimo priešininkai iki užkimimo kartoja, kad viskas su šiuo kodeksu gerai, tik verslininkai nemoka jo skaityti.

Matyt, nemoka jo skaityti visi analitikai, įskaitant ir Pasaulio banką, kuris darbo santykių reglamentavimą Lietuvoje įvertinęs 127 vieta iš 133.

Lankstumas ir operatyvumas – vieninteliai Lietuvos įmonių ginklai prieš Rytų masto ekonomiją ir Vakarų technologiją – yra aukojami politikavimui ir stagnacijai puoselėti.

Net ir smulkūs DK pakeitimai, kuriems pritarė Vyriausybė, buvo apšaukti „vergove“ ir jų priėmimas atidėtas.

Net trūkstant Lietuvoje kvalifikuotų darbo rankų, įmonės sunkiai gali įsivežti darbuotojų. Tačiau valdžios projektams numatytos specialios išimtys.

Niekas nesiginčija, kad naujos Visagino atominės elektrinės statybai reikės specialistų, kurių Lietuvoje ar net Europoje nėra.

Čia lyg viskas ir aišku ir niekas su tuo nesiginčija. Bet kodėl trūkstamų specialistų iš kitų šalių neleidžiama prisitraukti ir verslui?

Kodėl išimtinai geras sąlygas galima sudaryti tik valdžios projektams, o ne visiems verslams Lietuvoje apskritai?

Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Iniciatyvių žmonių veiklą stabdo ištisas draudimų mazgas.

Mūsų nelaimei, jį atmegzti gali tik tie, kurie tuos draudimus kuria.

Reikia pagirti mėginančius atrišinėti šį Gordijo mazgą – pvz., pradėta reguliuojančių institucijų reforma. Bet Aleksandras Makedonietis mazgą ėmė ir perkirto, užuot mėginęs atrišti.

Šalies konkurencingumo atveju – tas pats. Receptas seniai žinomas ir aiškus.

Kliūtys yra sukurtos mūsų pačių ir todėl pašalinamos.

Tas, kas išmes nereikalingas taisykles į dokumentų smulkintuvą, pelnys amžiną šlovę. Tik ar atsiras drąsuolių?

Lietuvos laisvosios rinkos instituto inf.