2012 d. balandžio 16 dienos "Verslo žinių" redaktoriaus skilties autorius (-ė) aptarė labai mėgiamą rinkiminiais metais PVM lengvatų temą, šįkart bandydamas pakabinti Finansų ministerijai „buko užsispyrimo“ ir „dvigubų standartų“ ordinus.

Pradėkim nuo dvigubų standartų, kurie pasireiškia toleruojama PVM lengvata šildymui – juk finansų ministrė tai jau galėtų susimokėti pilną kainą už centrinį šildymą? Visiškai sutinku. Dar daugiau, jeigu skilties autorius (-ė) pasivargintų pasidomėti viešai prieinamomis Seimo plenarinių posėdžių stenogramomis, atrastų ne vieną būtent tokio turinio mano pasisakymą.

Ši PVM lengvata yra gera tik tuo, kad jos atveju visa PVM tarifo sumažinimo nauda tikrai atitenka galutiniam vartotojui, „nepasislepia“ paskirstymo grandinėje, mat kainos yra reguliuojamos. Visom kitom prasmėm ši lengvata yra prastas viešųjų lėšų perskirstymo būdas, nes tą naudą suteikia ir tiems, kurie nėra jos verti (įskaitant ir mane).

Tais atvejais, kai kainą nustato rinka, o ne valstybiniai reguliuotojai, bandyti kainą koreguoti mokesčių lengvatomis yra pakankamai rizikinga, nes kaip rodo ne tik skiltyje minimos Valstybės kontrolės jau atlikto PVM lengvatų Lietuvoje audito rezultatai, bet ir Europos Komisijos atlikti tokio pobūdžio tyrimai visoje ES – tiesioginio ryšio tarp lengvatinio PVM tarifo ir „lengvatinių prekių“ kainų lygio nėra, žinomas ne vienas pavyzdys, kai prekės, kažkur apmokestinamos 0 tarifu, yra brangesnės už kitoje šalyje 20 procentų siekiančiu tarifu apmokestinamas tas pačias prekes.

PVM lengvatų taikymas Lietuvoje mėsai vartotojams naudos davė tik labai trumpą laikotarpį, vėliau „nepastebimai“ kainos didėjo, kartu didėjant atskirų paskirstymo grandinės žaidėjų pajamų daliai. Vadinasi, viešosios lėšos tiesiog iškeliavo į privačias kišenes, kas nebūtų blogai, jeigu jos būtų pasiskirsčiusios per visuomenę bent panašiai plačiai kaip viešosios išlaidos.

Panaši istorija neseniai stebėta viešbučių PVM lengvatos klausimu, dyzelino akcizas irgi vienas tokių pavyzdžių – kol lengvatos nėra, pagrindinis užkeikimas visada būna „negali konkuruoti kainomis“. Kai lengvatos atsiranda, paaiškėja, kad „kainą nustato rinka“.

Matome ir piliečius keliaujančius į Lenkiją pigesnių prekių. Tačiau, kodėl jie ten vyksta ne tik pigesnių maisto prekių su lengvatiniu PVM, bet ir pigesnių „proškų“ bei „pampersų“ su standartiniu ir didesniu nei Lietuvoje PVM? Galimybė laisvai vykti į kitą ES šalį kad ir kavos yra didelis bendros rinkos privalumas ES piliečiams.

Panašiai Danijos vyriausybė šiuo metu mato danus, vykstančius apsipirkti į Švediją.

Žinoma, didžiulė Lenkijos rinka, pasižyminti intensyvesne konkurencija, gali pasiūlyti savo vartotojams palankesnes kainas. Tuo tarpu, palankumo ir Lietuvos vartotojams priežasčių reiktų ieškoti ne PVM tarifuose, nes jų skirtumai tegali paaiškinti apie 10 procentų maisto kainų skirtumo, o jau „proškų“ ir „pampersų“ kainų skirtumo nepaaiškina apskritai.

Paaiškinimo reikia ieškoti lito (pririšto prie euro) ir zloto (laisvai plaukiojančio) santykyje, kuris itin kritiniais ES ekonomikai momentais (o jų pastaruosius trejus autoriaus (-ės) minimus metus tikrai netrūksta) tampa labai palankus litus turintiems Lietuvos vartotojams. Todėl šiai problemai spręsti paprasčiau būtų „persieti“ litą prie zloto (juokauju, žinoma).

Finansų min. inf.