Kolektyvinė sutartis taikoma darbuotojams-profsąjungos nariams, bet tik kai ji yra pasirašoma abiejų pusių ir viešai paskelbiama registre. Sutartyje numatytas taikymo laikotarpis, ir darbdavys negali vienašališkai keisti sutarties. Todėl kolektyvinė sutartis turi viršenybę prieš individualų susitarimą darbo sutartyje ar vidinį darbdavio norminį aktą. Bet kolektyvinė sutartis negali bloginti nei darbuotojų, nei darbdavio darbo teisės ir sąlygų, lyginant su Lietuvos norminiais teisės aktais.

Tinkamai atliktas balsavimas

Lietuvoje yra taikomos skirtingų lygių kolektyvinės sutartys: nacionalinė, šakos, teritorinės, darbdavių. Darbo kodekso 197 straipsnyje numatytas kolektyvinių sutarčių taikymas. Jame rašoma, kad kolektyvinės sutartys taikomos darbuotojams, jas sudariusių profesinių sąjungų nariams.

Jei profesinė sąjunga ir darbdavys susitaria dėl darbdavio lygmens ar darbovietės lygmens kolektyvinės sutarties taikymo visiems darbuotojams, ji taikoma patvirtinus visuotiniam darbdavio darbuotojų susirinkimui (konferencijai).

Konferencija – tai įmonės, įstaigos, organizacijos struktūriniuose organizaciniuose dariniuose išrinktų darbuotojų atstovų susirinkimas. Jei, nesant darbdavio lygmeniu veikiančios profesinės sąjungos, kolektyvinę sutartį sudaro darbdavys ir šakos profesinė sąjunga, kuri šio kodekso nustatyta tvarka buvo įgaliota vesti derybas dėl darbdavio lygmens kolektyvinės sutarties – tokia kolektyvinė sutartis taikoma visiems darbdavio darbuotojams, jeigu ją patvirtina visuotinis darbdavio darbuotojų susirinkimas (konferencija).

Tas pats straipsnis numato, kad gali būti taikomos ir kelios sutartys:

1) darbdavio lygmens ir šakos kolektyvinė sutartis, jam taikoma šakos kolektyvinė sutartis, nebent šakos kolektyvinėje sutartyje leidžiama įmonės kolektyvine sutartimi nukrypti nuo joje nustatytų sąlygų;

2) darbdavio lygmens ir teritorinė kolektyvinė sutartis, jam taikoma teritorinė kolektyvinė sutartis, nebent teritorinėje kolektyvinėje sutartyje leidžiama darbdavio lygmens kolektyvine sutartimi nukrypti nuo joje nustatytų sąlygų;

3) šakos ir teritorinė kolektyvinė sutartis, jam taikomos lex specialis kolektyvinės sutarties nuostatos.

Finansiniai apribojimai

Reikia atkreipti dėmesį, kad viešojo sektoriaus subjektai negali siekti geresnių sąlygų tam tikrais aspektais, pavyzdžiui, finansiniai apribojimai.

Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų ir komisijų narių darbo apmokėjimo įstatyme nustatyti darbo apmokėjimo dydžiai, pagal kuriuos formuojamas darbo apmokėjimo fondas ir įstaigos vadovas negali tartis mokėti didesnį atlygį.

Taip pat apibrėžta dėl papildomų apmokėjimo sąlygų darbuotojams, arba kad darbdavys skirs valstybės ar savivaldybės biudžetų lėšas profesinės sąjungos narių švietimui, kvalifikacijos kėlimui ir kitokioms socialinėms reikmėms tenkinti.

Kolektyvinėje sutartyje aptariami aspektai

Lietuvoje veikia daug profsąjungų, jų atstovybių, asociacijų, konfederacija, susivienijimai. Darbdavys gali net nežinoti, kokiai profsąjungai priklauso darbuotojas, o gyventojai, keičiant darbo vietas, gali iš vienos profsąjungos išstoti, į kitą įstoti, arba iš vis nutraukti narystę darbo metu.

Darbo kodeksas numato darbdaviui tokias galimybes, kaip kad prisijungti prie galiojančios nacionalinės, šakos ar teritorinio lygmens kolektyvinių sutarčių. Turi būti sudaroma darbdavio kolektyvinė sutartis, kuri numato kitų kolektyvinių sutarčių taikymą.

Kolektyvinėje sutartyje susitariama ne tik dėl papildomo atlygio, bet ir dėl kitokių gerybių.

Darbo kodekso 193 str. 4 dalyje numatoma, kad šakos (gamybos, paslaugų, profesinės) kolektyvinėje sutartyje šalys gali aptarti:

1) kelių ar vienos šakos, teritorijos darbdavių darbuotojų darbo užmokesčio nustatymą, darbo normų ir kitus su darbo užmokesčiu susijusius klausimus;

2) darbuotojų saugos ir sveikatos klausimus;

3) darbuotojų užimtumo, profesinio mokymo, perkvalifikavimo klausimus;

4) socialinės partnerystės rėmimo priemones, padedančias išvengti kolektyvinių darbo ginčų;

5) kitas šalims svarbias darbo, socialines ir ekonomines sąlygas.

Visgi, šakos kolektyvinės sutartys gali būti išplėstos tik darbdavių, o ne jų darbuotojų atžvilgiu.

Ginčo metu ne profsąjungos narių niekas neatstovaus

Darbo kodeksas numato, kad kolektyvinė sutartis gali būti taikoma darbuotojams ne profesinės sąjungos nariams, jei dėl to susitarė daugiau nei 50 proc. darbuotojų, t. y. sušaukė konferenciją ir balsavo „už“. Tačiau nėra numatyta, kad darbuotojas už tai turi mokėti, taip pat nėra prievolės mokėti darbdaviui.

Tiesiog ginčo metu profesinė sąjunga atstovauja tik profsąjungos esančius narius (ne buvusius), kaip tai numato Profesinių sąjungų įstatymas.