Kaip kapitonas Maklinas sužinojo, jog Marijena nužudė dėdę Harį?

Majamio detektyvas Bertas Maklinas visada laukdavo trečiadienio vakaro. Mat tais vakarais jis visada žaisdavo šachmatais su senu bičiuliu Hariu Teiloru, buvusiu policininku, mėgusiu pasakoti istorijas apie senus laikus.

Henrio kūnas jau buvo paglebęs, tačiau protas aštrus kaip adatos smaigalys. Po žmonos, palikusios visą savo šeimos turtą jam, mirties, jis liko vienišas. Haris tik retkarčiais tegalėjo pasikalbėti su savo dviem dukterėčiomis Marijena ir Džeine.

Eidamas keliu pas Harį, Maklinas pastebėjo nuvažiuojantį jaunuolį.

Jo senojo bičiulio kabinete degė šviesa. Kai Maklinas tą vasaros vakarą įžengė į kabinetą, jis buvo priblokštas kambaryje tvyrojusios netvarkos. Popieriai nuo Hario stalo buvo išmėtyti ant grindų, lyg kokie medžių lapai rudenį, o prie stalo sėdėjo Haris atmerktomis akimis, jo kaktą juosė šilko kaklaraištis.

–     O Dieve! – tarė Maklinas. – Negali būti.

Jis pasilenkė bandydamas užčiuopti pulsą ar kitokių gyvybės ženklų, tačiau, deja, Haris jau buvo nebegyvas.

Prislėgtas Maklinas atsistojo ir šūktelėjo Marijeną bei Džeinę. Niekas neatsiliepė.

Jis užbėgo laiptais ir pasibeldė į Marijenos duris. Nesulaukęs atsakymo pagalvojo, kas gali būti blogiausia.

Įėjęs vidun, ėmė graibytis jungiklio, tačiau neradęs jo, apgraibomis įėjo į tamsų kambarį ir atsitrenkė į stalą. Jis ištiesė rankas, stengdamasis ko nors įsitverti, kad nepargriūtų, ir užčiuopė stiklinę, iki kraštų prikrautą ledų. Galiausiai pavyko įjungti šviesą.

Jis pajuto didžiulį palengvėjimą, kai pažadino Marijeną.

Ši, žvilgtelėjusi į laikrodį, tarė:

–     Viešpatie! Jau seniai turėjau paduoti dėdei Hariui pieno su skrebučiais. Kaip nesmagu! Mat prieš porą valandų išgėriau migdomųjų.

–     Nesirūpinkite, – tarė Maklinas gergždžiančiu iš susijaudinimo balsu. – Jūsų dėdė miręs.

Marijena pradėjo verkti. Netrukus į kambarį įbėgo Džeinė.

–     Ką tik parėjau iš kursų ir apačioje radau negyvą dėdę Harį.

–     Tu tai padarei! Tu tai padarei! – staiga suriko Marijena. – Judu su dėde Hariu visada nesutarėte.

Ji pasisuko į Makliną:

–     Jie susipyko prieš jai išeinant į pasimatymą su vaikinu, kurio dėdė Haris nemėgo. Girdėjau, kaip ji jam pasakė: norėčiau, kad tu numirtum.

Džeinė aiktelėjo ir išbalo.

–     Teisybė, kad mes paskutiniu metu pykomės, – verkdama tarė ji Maklinui. – Bet niekada nebūčiau galėjusi jo nė pirštu paliesti. Aš jį mylėjau.

–     Žinau, jog jį mylėjai, Džeine, – tarė Maklinas. – Ir aš jį mylėjau.

Jis pažvelgė į Marijeną.

–     Kaip tik todėl aš jus dabar vešiuosi į policijos nuovadą, Marijena, ir esu tikras, kad būsite apkaltinta žmogžudyste, – tarė jis.

ATSAKYMAS

Maklinas suprato, kad Marijena meluoja miegojusi porą valandų, nes prie jos lovos stovėjo pilna ledų stiklinė.