Iš kur kapitonas Maklinas sužinojo, kad jo buvęs klasės draugas jį apgaudinėja?

–     O, Maklinai, kaip malonu, kad pagaliau grįžote į savo biurą.

Detektyvas kapitonas Bertas Maklinas atpažino arogantišką daktaro Teodoro Smito-Tvaileto, nepakenčiamojo anglų archeologo, balsą. Jis suniurzgė į ragelį:

–     Kuo galėčiau būti naudingas, Smitai-Tualetai?

Archeologas atrėžė:

–     Smitas-Tvailetas!

Maklinas šyptelėjo. Pagaliau jam pavyko suerzinti buvusį klasės draugą. Majamio policininkas, patenkintas savo mažyte pergale, nusiteikė draugiškam pokalbiui.

–     Kuo galėčiau būti naudingas, daktare? Seniai šnekėjomės.

Smitas-Tvailetas paniekinamai prunkštelėjo:

–     Tikrai seniai. Tačiau ateityje, atrodo, teks dažniau bendrauti. Regis, čia atsitiko paslaptingas dalykas, t. y. žmogžudystė, kurią galima išsiaiškinti tik pasitelkus jūsų... ypatingus gabumus.

Maklinas kaipmat surimtėjo. Jis užsirašė profesoriaus darbo vietos koordinates.

–     Tuojau atvyksiu, – pasakė jis ir padėjo ragelį.

Detektyvas išvažiavo iš miesto ir pasuko į pietvakarius, nepažįstamų Evergleido miškų ir palmių giraičių link.

Jis suvirpėjo atsidūręs toli nuo triukšmo, bruzdesio ir neoninių reklamų. Vis dėlto jam patiko miestas.

–     Būtų gerai, kad tai iš tikrųjų būtų svarbu, – suniurnėjo sau panosėje, kai pasiekė tikslą.

Priešais jį žiojėjo didžiulė duobė, aplink ją ir joje lyg skruzdėlės zujo archeologai studentai. Smitas-Tvailetas atrado senovinę indėnų stovyklą, kuri, kaip jis manė, buvo apleista XV amžiaus pabaigoje.

Policininkas pamatė įnirtingai jam mojuojantį liesą puošeivą. Jis nusileido į duobę pas tą vyruką.

–     Štai čia, mielasis detektyve, įvyko žmogžudystė, – pasakė Smitas-Tvailetas, rodydamas į griaučius, gulinčius duobės dugne. – Ji įvyko gal prieš penkis šimtus metų, tačiau ją vis tiek reikėtų ištirti.

Griaučiai tįsojo veidu į viršų. Surūdiję peilio ašmenys kyšojo iš šonkaulių.

Maklinas apžiūrėjo griaučius.

–     Smitai-Tualetai, tu tikras menkysta! – suriko jis. – Tu buvai menkysta, kai mokėmės

koledže, ir dabar tebesi menkysta.

Liesasis anglas skėstelėjo rankomis.

–     Liaukis, Bertai. Norėjau tave tik pamatyti prisiminęs senus laikus. Žinojau, kad tik šitaip tave galima prisivilioti į šią Dievo užmirštą vietą. Nesupranti juokų? Beje, vyriškis juk buvo nužudytas, ar ne?

Maklinas nusišypsojo.

–     Jeigu jis buvo nužudytas, šitai padarei tu, daktare. Nesu archeologas, bet suprantu, kad tai, ką čia matau, yra neįmanomas dalykas.

ATSAKYMAS

Iš griaučių šonkaulių kyšojo surūdijęs peilis. Prieš 500 metų, kai duobėje gulintis žmogus mirė, Šiaurės Amerikoje geležis dar buvo nežinoma. Archeologas Smitas-Tvailetas, norėdamas pasišaipyti iš buvusios bičiulio Maklino, įsmeigė į griaučius peilį.